Įsivaizduokite: vieną dieną jūsų santaupos vertos tūkstančių dolerių, o kitą rytą, vos atvėrę laikraštį, sužinote, kad pinigai dingo. Bankas užsidaro. Darbdavys atleidžia pusę darbuotojų. Eilės prie labdaros virtuvių driekiasi per kelis kvartalus. Tai ne distopinis romanas, o kasdienybė, kurią 1930-aisiais patyrė milijonai žmonių visame pasaulyje.
Didžioji depresija (1929–1939) laikoma giliausia ir ilgiausia ekonomine krize šiuolaikinėje istorijoje. Ji palietė kiekvieną žemyną, sugriovė milijonų žmonių gyvenimus ir iš esmės pakeitė tai, kaip vyriausybės, ekonomistai ir paprasti žmonės žiūri į finansų sistemas.
Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime, kas nutiko, kodėl nutiko ir kokias pamokas pasaulis išmoko (arba neišmoko) iš šio laikotarpio.
Ką reiškia „Didžioji depresija”?
Depresija ekonomikoje, skirtingai nuo recesijos, reiškia itin ilgą ir gilų ekonomikos nuosmukį. Recesija paprastai trunka kelis mėnesius, kartais iki pusantrų metų. Depresija gali tęstis dešimtmetį.
Didžioji depresija gavo savo pavadinimą ne atsitiktinai. Skaičiai kalba patys už save:
- JAV BVP krito 30 % nuo 1929 iki 1933 metų.
- Nedarbo lygis pasiekė 25 % – kas ketvirtas amerikietis neturėjo darbo.
- Pramoninė gamyba sumažėjo beveik perpus.
- Apie 9 000 bankų bankrutavo vien JAV.
- Tarptautinė prekyba susitraukė 65 %.
Tai buvo ne šiaip skaičiai statistikos lentelėse. Už kiekvieno skaičiaus slypėjo šeimos, praradusios namus, vaikai, augę neturte, ir bendruomenės, kovojusios už išlikimą.
Priešistorė: klestėjimo dešimtmetis, kuris baigėsi katastrofa
Norint suprasti, kodėl krizė smogė taip skaudžiai, reikia pažvelgti į 1920-uosius – vadinamąjį „riaumojančių dvidešimtųjų” (angl. Roaring Twenties) laikotarpį.
Ekonominis pakilimas
Po Pirmojo pasaulinio karo JAV ekonomika augo sparčiai. Fabrikuose diegiamos naujos technologijos leido gaminti daugiau prekių mažesnėmis sąnaudomis. Automobiliai, radijo imtuvai, šaldytuvai ir kiti prietaisai tapo prieinami plačiajai visuomenei. Vartojimas augo, o kartu su juo – ir optimizmas.
Spekuliacijos akcijų rinkoje
Akcijų rinka tapo vieta, kur, atrodė, kiekvienas gali praturtėti. Žmonės pirko akcijas ne tik už savo pinigus, bet ir skolindamiesi (vadinamasis „margin trading” – pirkimas su svertu). 1929 metais iki 90 % akcijų pirkimo kainos galėjo būti finansuojama paskola.
Problema ta, kad daugelio bendrovių akcijų kainos jau seniai neatspindėjo realios vertės. Kainų burbulas pūtėsi, ir buvo tik laiko klausimas, kada jis sprogs.
Žemės ūkio problemos
Nors miestai klestėjo, kaimo vietovės jau 1920-aisiais patyrė sunkumus. Pirmojo pasaulinio karo metu ūkininkai padidino gamybą, tenkindami Europos poreikius. Karui pasibaigus, paklausa sumažėjo, bet gamyba liko didelė. Kainos krito, ūkininkai skolinosi, kad išgyventų, ir daugelis jau prieš 1929-uosius buvo ant bankroto ribos.
Wall Street krachas: 1929 m. spalis
„Juodasis ketvirtadienis” ir „Juodasis antradienis”
1929 m. spalio 24 d. – „Juodasis ketvirtadienis” – akcijų rinkoje prasidėjo paniškas pardavimas. Per vieną dieną buvo parduota apie 12,9 mln. akcijų, ir tai buvo tik pradžia.
Spalio 29 d. – „Juodasis antradienis” – situacija dar pablogėjo. Per dieną buvo parduota 16,4 mln. akcijų. Dow Jones Industrial Average indeksas, kuris 1929 m. rugsėjį buvo pasiekęs aukščiausią tašką (381 taškas), iki 1932 m. liepos nukrito iki 41 taško. Tai reiškia beveik 90 % vertės praradimą.
Ką tai reiškė paprastiems žmonėms?
Tūkstančiai investuotojų, pirkusių akcijas su paskolomis, per naktį liko be nieko. Brokeriai reikalavo papildomo užstato (margin calls), žmonės buvo priversti parduoti viską, ką turėjo, bet to vis tiek neužteko padengti skoloms.
Svarbu suprasti: pats Wall Street krachas nebuvo Didžiosios depresijos priežastis. Jis buvo katalizatorius, paleidęs grandininę reakciją, kuri atskleidė visas gilumines ekonomikos problemas.
Pagrindinės Didžiosios depresijos priežastys
Ekonomistai iki šiol diskutuoja dėl tikslių priežasčių, bet dauguma sutinka, kad krizę sukėlė kelių veiksnių kombinacija.
1. Perprodukcija ir vartojimo disbalansas
1920-aisiais fabrikai gamino vis daugiau prekių, bet atlyginimų augimas neatitiko gamybos tempų. Turtingieji turtėjo, o vidutinės ir žemesnės pajamų klasės žmonių perkamoji galia augo lėtai. Atėjo momentas, kai prekių buvo pagaminta daugiau, nei rinka galėjo absorbuoti.
2. Bankų sistemos silpnumas
JAV bankų sistema 1920-aisiais buvo fragmentuota ir silpna. Dauguma bankų buvo maži, vietiniai, be pakankamų rezervų. Kai prasidėjo panika ir žmonės masiškai ėmė atsiimti indėlius (vadinamasis „bank run”), bankai tiesiog neturėjo pinigų. Vieno banko žlugimas sukeldavo paniką kaimyniniame, ir domino efektas plito žaibiškai.
Nuo 1929 iki 1933 metų žlugo apie 9 000 JAV bankų, o kartu su jais dingo ir paprastų žmonių santaupos, nes indėlių draudimo tuo metu nebuvo.
3. Federalinio rezervo klaidos
Federalinis rezervas (JAV centrinis bankas) reagavo priešingai, nei turėjo. Užuot didinęs pinigų pasiūlą ir palaikęs bankus, jis ją sumažino. Palūkanų normos buvo pakeltos, o tai dar labiau apribojo kreditavimą ir pagilino nuosmukį.
Ekonomistas Miltonas Friedmanas vėliau teigė, kad Federalinis rezervas recesiją pavertė depresija savo neveiklumu ir klaidingais sprendimais.
4. Smoot-Hawley muitų įstatymas (1930 m.)
1930 m. JAV priėmė Smoot-Hawley muitų įstatymą, kuris drastiškai padidino importo muitus daugiau nei 20 000 prekių. Tikslas buvo apsaugoti amerikiečių gamintojus, bet rezultatas buvo priešingas: kitos šalys atsakė savo muitais, ir tarptautinė prekyba susitraukė 65 %.
Tai, kas turėjo būti apsaugos priemonė, tapo ekonomine savižudybe. Šalys, priklausomos nuo eksporto, nukentėjo ypač skaudžiai, ir krizė iš JAV paplito po visą pasaulį.
5. Aukso standartas
Daugelis šalių tuo metu naudojo aukso standartą – valiutos buvo susietos su aukso atsargomis. Tai reiškė, kad vyriausybės negalėjo laisvai spausdinti pinigų ir skatinti ekonomikos. Šalys, kurios anksčiau atsisakė aukso standarto (pavyzdžiui, Didžioji Britanija 1931 m.), atsigavo greičiau nei tos, kurios jo laikėsi ilgiau.
Kaip depresija paveikė kasdienį gyvenimą
Statistika pasakoja dalį istorijos. Kita dalis – žmonių patirtys, kurias sunku apibūdinti skaičiais.
Nedarbas ir skurdas
1933 m. JAV nedarbo lygis pasiekė 25 %. Kai kuriuose miestuose, ypač pramoniniuose centruose, jis siekė 50 % ir daugiau. Žmonės, kurie dar vakar turėjo gerus darbus, stovėjo eilėse dėl nemokamos sriubos.
Atsirado „Hooverville” – lūšnynai, pavadinti prezidento Herberto Hooverio vardu, kuris buvo kaltinamas dėl krizės. Šie laikini miesteliai iš kartono, skardos ir medienos likučių dygo parkuose ir tuščiuose sklypuose visoje Amerikoje.
„Dulkių dubuo” (Dust Bowl)
Prie ekonominės krizės prisidėjo ir ekologinė katastrofa. 1930-aisiais JAV pietvakarių lygumose prasidėjo sunkios sausros ir dulkių audros, sukeltos dešimtmečiais trukusio netinkamo žemės dirbimo. Tūkstančiai ūkininių šeimų buvo priverstos palikti savo žemes ir keliauti į vakarus, daugiausia į Kaliforniją, ieškodamos bet kokio darbo.
Johno Steinbecko romanas „Rūstybės kekės” (1939 m.) įamžino šių žmonių kančias ir tapo vienu iš labiausiai žinomų Didžiosios depresijos meninių atspindžių.
Psichologinis poveikis
Depresija paliko gilius randus žmonių psichikoje. Karta, užaugusi šiuo laikotarpiu, visą gyvenimą buvo linkusi taupyti, vengti skolų ir nepasitikėti bankais. Šis elgesio modelis persiduodavo ir vaikams, formuodamas ištisų kartų požiūrį į pinigus.
Didžioji depresija pasaulyje
Nors krizė prasidėjo JAV, ji greitai paplito po visą pasaulį.
Europa
Vokietija, ir taip kenčianti nuo Pirmojo pasaulinio karo reparacijų, buvo viena labiausiai nukentėjusių šalių. Nedarbas, infliacija ir socialinis nestabilumas sukūrė sąlygas, kuriomis į valdžią atėjo Adolfas Hitleris ir nacių partija. Tai tiesioginis ryšys tarp ekonominės krizės ir Antrojo pasaulinio karo.
Didžioji Britanija patyrė didelį nedarbo augimą, ypač pramoniniuose šiaurės regionuose. Prancūzija nukentėjo vėliau, bet krizė ten tęsėsi ilgiau.
Lotynų Amerika
Šalys, priklausomos nuo žaliavų eksporto (kava, cukrus, metalai), nukentėjo ypač smarkiai, nes kainos pasaulinėse rinkose krito drastiškai. Brazilijoje buvo deginamos kavos atsargos, siekiant dirbtinai palaikyti kainas.
Azija
Japonija, priklausoma nuo šilko eksporto, patyrė rimtų ekonominių sunkumų. Ekonominė krizė sustiprino militaristines tendencijas, kurios galiausiai atvedė prie Japonijos ekspansijos Azijoje.
New Deal: Roosevelto atsakas
Roosevelto išrinkimas
1932 m. prezidento rinkimus laimėjo Franklinas D. Rooseveltas (Franklin D. Roosevelt), pažadėjęs „naują susitarimą” (New Deal) Amerikos žmonėms. Jis kritikavo Hooverio pasyvumą ir žadėjo ryžtingus veiksmus.
Pirmasis New Deal (1933–1934)
Per pirmąsias 100 dienų valdžioje Rooseveltas priėmė beprecedentį skaičių įstatymų ir programų:
- Bankų atostogos (Bank Holiday): Visi bankai buvo laikinai uždaryti, patikrinti, ir atidaryti tik tie, kurie buvo mokūs. Tai sustabdė bankų paniką.
- Federalinė indėlių draudimo korporacija (FDIC): Įkurta 1933 m., ji garantavo indėlius iki tam tikros sumos. Ši institucija veikia iki šiol.
- Civilinės apsaugos korpusas (CCC): Programa, sukūrusi darbo vietas jauniems vyrams viešuosiuose darbuose – miškų sodinime, kelių tiesime, parkų įrengime.
- Nacionalinė pramonės atkūrimo administracija (NRA): Siekė reguliuoti pramonę, nustatyti minimalius atlyginimus ir maksimalias darbo valandas.
- Žemės ūkio koregavimo administracija (AAA): Mokėjo ūkininkams, kad jie sumažintų gamybą ir taip pakeltų žemės ūkio produktų kainas.
Antrasis New Deal (1935–1938)
- Socialinio draudimo aktas (1935 m.): Sukūrė socialinio draudimo sistemą – pensijas senyvo amžiaus žmonėms, nedarbo draudimą ir pagalbą neįgaliesiems. Tai buvo viena reikšmingiausių socialinių reformų JAV istorijoje.
- Darbų progreso administracija (WPA): Didžiausia naujojo kurso programa, sukūrusi milijonus darbo vietų. WPA darbuotojai statė mokyklas, ligonines, tiltus, kelius. Programa taip pat rėmė menininkus, rašytojus ir muzikantus.
- Wagnero aktas (1935 m.): Garantavo darbuotojams teisę jungtis į profesines sąjungas ir kolektyviai derėtis su darbdaviais.
Ar New Deal pavyko?
Tai vienas prieštaringiausių klausimų ekonomikos istorijoje.
Argumentai „už”:
- Nedarbas sumažėjo nuo 25 % (1933 m.) iki maždaug 14 % (1937 m.).
- Sukurtos institucijos (FDIC, Socialinis draudimas) veikia iki šiol ir yra laikomos apsaugos sistemos pagrindu.
- Atstatytas žmonių pasitikėjimas bankų sistema ir vyriausybe.
- Pastatyta infrastruktūra, kuria naudojamasi dešimtmečius.
Argumentai „prieš”:
- Nedarbas visiškai neišnyko iki Antrojo pasaulinio karo pradžios.
- 1937 m. įvyko „recesija recesijoje”, kai Rooseveltas pamėgino subalansuoti biudžetą ir sumažino išlaidas.
- Kai kurie ekonomistai teigia, kad vyriausybės reguliavimas sulėtino privataus sektoriaus atsigavimą.
- Programa buvo brangi ir žymiai padidino valstybės skolą.
Tiesa, tikėtina, yra kažkur per vidurį: New Deal nesunaikino depresijos, bet sušvelnino jos padarinius, sukūrė saugiklus ateičiai ir suteikė žmonėms viltį sunkiausiu metu.
Antrasis pasaulinis karas kaip ekonomikos variklis
Galutinį tašką Didžiajai depresijai padėjo Antrasis pasaulinis karas (1939–1945). Karo pramonės poreikiai sukūrė milžinišką paklausą ginklams, laivams, lėktuvams, uniformoms ir kitoms prekėms. Fabrikai dirbo trimis pamainomis, nedarbas praktiškai išnyko.
1944 m. JAV nedarbo lygis nukrito iki 1,2 % – mažiausias per visą šalies istoriją. Paradoksas: didžiausia žmonijos tragedija tapo ekonominio atsigavimo varikliu.
Pamokos, kurios aktualios šiandien
Didžioji depresija pakeitė ekonominę mintį ir politiką būdais, kuriuos jaučiame iki šiol.
1. Centriniai bankai turi veikti ryžtingai
Viena svarbiausių pamokų: krizės metu centrinis bankas turi didinti pinigų pasiūlą ir palaikyti finansų sistemą, o ne ją smaugti. Ši pamoka buvo pritaikyta 2008 m. finansų krizės metu, kai Federalinis rezervas ir kiti centriniai bankai ėmėsi agresyvių priemonių.
2. Indėlių draudimas yra būtinas
FDIC sukūrimas 1933 m. buvo tiesioginis atsakas į bankų paniką. Šiandien daugelyje šalių veikia indėlių draudimo sistemos, kurios neleidžia kartotis masiniam indėlių atsiėmimui.
3. Protekcionizmas daro daugiau žalos nei naudos
Smoot-Hawley muitų įstatymo pasekmės aiškiai parodė, kad prekybiniu karu niekas nelaimi. Ši pamoka paskatino pokario laisvosios prekybos sutarčių kūrimą, įskaitant GATT ir vėliau PPO.
4. Socialiniai saugiklai yra reikalingi
Socialinis draudimas, nedarbo išmokos, pensijų sistemos – visos šios programos gimė iš Didžiosios depresijos patirties. Jos veikia kaip automatiniai stabilizatoriai: kai ekonomika smunka, žmonės gauna pagalbą, kuri leidžia jiems toliau vartoti ir neleidžia ekonomikai spirale kristi žemyn.
5. Ekonominė krizė gali turėti politinių pasekmių
Vokietijos pavyzdys rodo, kaip ekonominis nusivylimas gali atverti duris ekstremalizmui. Ši pamoka primena, kad ekonominė politika yra ne tik skaičių žaidimas, bet ir visuomenės stabilumo klausimas.
Didžioji depresija ir 2008 m. finansų krizė: panašumai
2008 m. finansų krizė dažnai lyginama su Didžiąja depresija, ir ne be priežasties:
| Aspektas | 1929 m. | 2008 m. |
|---|---|---|
| Priežastis | Akcijų burbulas, spekuliacijos | Nekilnojamojo turto burbulas, rizikingos paskolos |
| Bankų krizė | ~9 000 bankų žlugo | Keli stambūs bankai bankrutavo arba buvo gelbėjami |
| Vyriausybės reakcija | Lėta, netinkama (iš pradžių) | Greita, agresyvi |
| Rezultatas | Depresija (10 metų) | Recesija (maždaug 2 metai) |
Pagrindinis skirtumas: 2008 m. vyriausybės ir centriniai bankai reagavo greičiau ir ryžtingiau, taikydami pamokas, išmoktas per Didžiąją depresiją. Tai nepadarė 2008 m. krizės neskausminga, bet padėjo išvengti katastrofos tokio masto, kokia buvo 1930-aisiais.
Mažiau žinomos Didžiosios depresijos detalės
Holivudo aukso amžius
Paradoksalu, bet Didžiosios depresijos metu Holivudas klestėjo. Kino bilietai buvo pigūs, o žmonėms reikėjo pabėgimo nuo kasdienybės. 1930-aisiais sukurti kai kurie garsiausiai kino istorijos filmai, o kino teatrai tapo vienu nedaugelių pramogų, kurias žmonės dar galėjo sau leisti.
Nusikalstamumas ir prohibicija
Prohibicija (alkoholio draudimas, galiojęs 1920–1933 m.) ir ekonominė krizė sukūrė palankią terpę organizuotam nusikalstamumui. Alio Kaponė (Al Capone) ir kiti gangsteriai tapo beveik liaudies didvyriais, nes jie teikė tai, ko žmonės norėjo, ir sukūrė darbo vietas pogrindyje.
Moterų ir mažumų padėtis
Didžioji depresija ypač skaudžiai paveikė moteris ir etnines mažumas. Afroamerikiečių nedarbo lygis buvo dvigubai didesnis nei baltųjų. Moterys, dirbusios už mažesnius atlyginimus, dažnai buvo kaltinamos, kad „atima darbus iš vyrų”.
Chronologinė santrauka
- 1920-ieji – Ekonominis pakilimas, spekuliacijos akcijų rinkoje.
- 1929 m. spalis – Wall Street krachas.
- 1930 m. – Smoot-Hawley muitų įstatymas. Bankų žlugimai prasideda.
- 1931 m. – Krizė plinta Europoje. Didžioji Britanija atsisako aukso standarto.
- 1932 m. – Nedarbas JAV siekia 23 %. Rooseveltas išrinktas prezidentu.
- 1933 m. – Nedarbas pasiekia piką (25 %). Pirmasis New Deal. FDIC įkurta.
- 1935 m. – Antrasis New Deal. Socialinio draudimo aktas.
- 1937 m. – „Recesija recesijoje” dėl sumažintų vyriausybės išlaidų.
- 1939 m. – Prasideda Antrasis pasaulinis karas Europoje. JAV ekonomika pradeda atsigauti.
- 1941 m. – JAV įstoja į karą. Nedarbas praktiškai išnyksta.
Apibendrinimas
Didžioji depresija buvo ne tik ekonomikos krizė. Tai buvo socialinė, politinė ir žmogiškoji katastrofa, pakeitusi pasaulio eigą. Iš jos gimė institucijos ir politikos kryptys, kuriomis remiamės iki šiol: centrinis bankų reguliavimas, indėlių draudimas, socialinio draudimo sistemos, tarptautinės prekybos susitarimai.
Galbūt svarbiausia pamoka yra ši: ekonomikos sistemos nėra nesunaikinamai tvirtos. Jos reikalauja priežiūros, reguliavimo ir, svarbiausia, politinės valios veikti tada, kai labiausiai reikia, o ne tada, kai jau per vėlu.
Kas dešimtmetį pasaulis susiduria su naujomis ekonominėmis krizėmis. Kiekvieną kartą iškyla tas pats klausimas: ar mes tikrai išmokome pamokas iš 1929–1939 metų? Atsakymas, deja, niekada nėra visiškai aiškus.